„Tėčio pasakų”- atsiradimo istorija

Ar jūs mėgstate skaityti?

Apie didžiulę skaitymo vaikams naudą jau seniai žino visi.

Ar jūs taip pat mėgstate skaityti, kaip ir aš?

Tikiuosi, kad taip, nes ši informacija bus įdomi tik tikriems skaitymo mėgėjams.

Aš, pavyzdžiui, skaitau nuolat, nuo pat vaikystės, kiek save pamenu.

O kiek nepamenu, man skaitė. Išmokau skaityti būdamas penkerių ir per trumpą laiką perskaičiau visas namuose buvusias knygas (o jų namuose buvo trys didžiulės spintos, keturios lentynos ir du paloviai), įskaitant kulinarinę ir techninę literatūrą. Ne viską supratau, ką perskaičiau, bet manęs tai nesustabdė!

Laimė, mano močiutė, kuri pati turėjo tik keturių klasių išsilavinimą, visapusiškai palaikė mano pomėgį.

Ji naudojosi visais savo plačiais ryšiais ir pažintimis (taip taip, tais laikais norint nusipirkti gerą knygą,- reikėjo ne pinigų, bet pažinčių!) ir beveik kasdien atnešdavo namo po naują knygą, o kartais ir visą rinkinį! Mano nenuginčijamos favoritės buvo nuotykių bei istorinės knygos.

Tačiau jei kas nors būtų pasakęs, kad tapsiu rašytoju, būčiau pasijuokęs.

Viena yra jaukiai įsitaisyti fotelyje su puodeliu arbatos, o visai kas kita – sėdėti priešais kompiuterio ekraną ir skausmingai bandyti parašyti kokią nors protingą frazę. Juk rašytojas, mano supratimu, yra labai išsilavinęs, išmintingas, daug ką suprantantis ir didelę gyvenimo patirtį sukaupęs žmogus.

Taigi rašymas tikrai ne man.

Ne, ne.

Niekas manęs neprivers nieko rašyti.

Niekada.

Verčiau jau išvyksiu už poliarinio rato, nei bandysiu ką nors rašyti!

Ir niekada gyvenime neketinu keliauti už poliarinio rato. Ten šalta, o aš šalčio nekenčiu. Man patinka šiluma.

Bet vieną dieną viskas pasikeitė. Mums su žmona gimė mergaitės. Dvynukės.

Ir taip jau išėjo, kad jos labai mėgsta skaityti. Tiksliau, joms patinka klausytis pasakų.

Taigi, kai visos pasakos namuose baigėsi, jos pareikalavo, kad tėtis parašytų joms pasaką. Naują pasaką. Pasiteisinimai dėl patirties ir, išsilavinimo stokos, nepadėjo. Jos pareiškė, kad tėtis nuo šiol bus rašytojas. Ir taip jau atsitiko, kad man geriausiai sekasi rašyti apie vienaragius, princus, princeses, miegančias rupūžes ir superherojus….

Kas gali būti blogiau, nei nuvilti savo vaiką? Taigi, parašiau pasaką. Tikriausiai ne paskutinę. Dukroms ji patiko. Joje yra visko, kas taip miela mažam žmogui, o kartu ir viena- kita pamokanti istorija, kuri, esu tikras, patiks ir tėvams. Tikiuosi, jums taip pat.

Beje, Kalėdų Senelį ir jo elnius Laplandijoje mes jau aplankėme. Ir žinote, man patiko!